1484 m. pavasaris

Visą žiemą ir visą pavasarį galvoju apie jų nedorybes ir suprantu, jog džiaugiuosi, kad karalienė vis dar uždaryta savo šventykloje. Įkalinta savo namuose galvoju apie ją, uždarytą tamsioje kriptoje šalia upės, suvokiančią tamsoje savo pralaimėjimą. Ir tada, pavasarį, ateina mano vyro laiškas.

Karalius Ričardas ir Elžbieta Vudvil susitarė. Ji patvirtino parlamento rastą, kad niekada nebuvo ištekėjusi už velionio karaliaus, o karalius Ričardas prisiekė, kad ji ir jos dukterys gali saugiai palikti vienuolyną. Ji iškeliauja Džono Nesfildo žinion ir gyvens jo dvare Veitsberyje, Viltšyre, o mergaitės vyks į dvarą kaip karalienės Anos damos, kol joms bus surasti vyrai. Jis žino, kad jūsų sūnus paskelbė apie savo sužieduotuves su princese Elžbieta, bet jūs ir jūsų sūnus esate ignoruojami. Elžbieta Vudvil, regis, pripažino pralaimėjusi, ji atrodo susitaikiusi su abiejų sūnų mirtimi. Niekada nekalba apie tai.

Ir— susitaikymo metu — asmeniškai įsakiau patikrinti Tauerį, kad būtų rasti princų kūnai ir jų mirtis suversta hercogui Bakingamui (ne jums), bet laiptai, po kuriais, sakėte, vaikai palaidoti, buvo neliesti ir lavonų nė ženklo. Paskleidžiau gandą, kad jų kūnai buvo palaidoti ir vėliau atgailaujančio kunigo perkelti ilsėtis Temzės gelmėse— deranti amžinojo poilsio vieta Riversams. Šitaip, tikiuosi, užbaigiau istoriją ir visas kitas versijas, niekas nebandė paneigti jos kokiomis nors neparankiomis detalėmis. Trys jūsų žudikai, jeigu jie tai padarė, laiko liežuvį už dantų.

Netrukus jus aplankysiu— dvaras džiaugiasi pergale ir nuostabiu oru, o neseniai išleista princesė Elžbieta Jorkietė tapo mažąja dvaro karaliene. Ji itin žavi mergina, graži kaip kadaise motina. Pusė rūmų negali atplėšti nuo jos akių, ji tikrai bus gerai ištekinta nepasibaigus šiems metams. Tokiai išskirtinei merginai nebus sunku rasti partiją.

Stenlis

Šitas laiškas mane taip suerzina, jog likusią dienos dalį neįstengiu net melstis. Todėl sėdu ant žirgo ir nujoju į parko galą, apsuku ratą aplinkui — tiek, kiek man suteikta laisvės, — beveik nematydama pūpsančių geltonų pienių galvučių, jaunų ėriukų ganyklose, kol atgaunu savitvardą. Mane įsiutinti būtų visiškai pakakę užuominos, kad princai nėra mirę ir palaidoti, kas yra visiškas melas, ar Stenlio paistalų apie iškastus ir upėje perlaidotus palaikus, kurie tik sukels nereikalingų klausimų. Bet žinia apie karalienės Elžbietos laisvę ir jos dukros pasisekimą dvare, kuris priklauso mirtinam jų priešui — tai sukrečia mane iki širdies gelmių.

Kaip karalienė prisivertė sudaryti sutartį su žmogumi, kurį turėtų kaltinti savo vaikų nužudymu? Man tai paslaptis, kelianti pasišlykštėjimą. Kaip mergina gali šokti dėdės dvare, lyg jis nebūtų jos brolių žudikas, kalinęs ją visą vaikystę? Negaliu to suprasti. Karalienė kaip visada mirksta puikybėje ir gyvena tik dėl savo patogumų ir malonumų. Nė kiek nesistebiu, kad sutarė dėl gražaus dvaro ir — neabejoju — geros pensijos bei malonaus gyvenimo. Ji tikrai nesisieloja dėl savo berniukų, jeigu gali priimti laisvę iš jų žudiko.

Heitsberio dvaras, tik pagalvokit! Žinau tą dvarą, ją ten supa prabanga ir patogumai, ir nė kiek neabejoju, kad Džonas Nesfildas leis jai įsakinėti, ko tik panorės. Vyrai visada iš kailio neriasi taikydamiesi prie Elžbietos Vudvil, nes pameta galvą dėl dailaus veidelio, nors ji vadovavo sukilimui, kuriame žuvo daug gerų žmonių ir kuris tiek daug man kainavo. Atrodo, ji liks nenubausta.

O Elžbietos duktė — tūkstantį kartų blogesnė, nes išėjo į laisvę tokiomis sąlygomis, nuvyko į dvarą, užsisakinėja sukneles, tarnauja uzurpatorės karalienės, sėdinčios jos motinos soste, freilina! Nerandu žodžių, neįstengiu melstis, prarandu žadą dėl Jorko karalienės ir princesės suktumo ir tuštybės, vienintelis dalykas, apie ką sugebu galvoti, kaip nubausti jas už tai, kad išėjo į laisvę, kai aš likau įkalinta ir sužlugdyta. Po visko, ką mes patyrėme, negalima leisti, kad Jorko karalienė ir vėl išsisuktų iš pavojaus, išeitų iš slėptuvės ir gyventų gražiuose namuose Anglijos širdyje, augintų dukras, tekintų jas už savo draugų ir kaimynų. Negalima leisti, kad Jorko princesė būtų dvaro favoritė, dėdės ir žmonių numylėtinė, o aš — sutrypta. Dievas juk nenori, kad tos moterys gyventų ramų, laimingą gyvenimą, kai mano sūnus tremtyje. Negali būti, kad tokia Jo valia. Dievas privalo norėti teisingumo, siekti jas nubausti, laukti jų puolimo. Jis turėtų ilgėtis jų laužo. Turėtų trokšti jų aukos dūmo. Ir, Dievas mato, galėčiau tapti Jo įrankiu, jeigu tik Jis įduotų ginklą į paklusnias mano rankas.